Liuksemburge

Liuksemburge

LIUKSEMBURGO LIETUVIŲ BENDRUOMENĖ

Teksto apie Liuksemburgo lietuvius autorė - Inga Lukoševičiūtė

Liuksemburgo Didžioji Hercogystė – atvira ir kosmopolitiška šalis, kuriai, sakytum, nė motais, kad kone pusė jos gyventojų – užsieniečiai. Nedidukas Liuksemburgas, pats patyręs didžiules emigracijos bangas, kai ieškoti geresnio gyvenimo svetur išvykdavo šeimos ar net ištisi kaimai (1908 m. vien Čikagoje gyveno 16 000 liuksemburgiečių!), šiandien puikiai supranta – atvykėliai jam reikalingi. Svetingai į savo 626 000 gyventojų būrį jis yra priėmęs daugiau kaip 170 tautų atstovus, tarp jų – ir kiek daugiau nei tūkstantį lietuvių (2020 m. duomenimis – 1 103).
Šalis imigrantus ėmė traukti praėjusio amžiaus pirmoje pusėje suklestėjus geležies rūdos kasybos ir plieno pramonei: daugiausia jų atvyko XX a. pirmąjį, ketvirtąjį ir septintąjį dešimtmetį. Anuometinėje Liuksemburgo spaudoje galima rasti informacijos apie čia dirbusius lietuvius ir net 1928 m. duris lankytojams atvėrusį restoraną-klubą pavadinimu „Café des Lithuaniens“. Eše prie Alzeto – antrajame pagal dydį Liuksemburgo mieste – 1922 m. buvo registruoti 62 lietuviai, 1931 m. – 176. Sostinėje Liuksemburge, 1923 m. surašymo duomenimis, gyveno 63 lietuviai. Tačiau 1932 m., įsisiautus ekonomikos krizei ir dramatiškai išaugus nedarbui, plieno fabrikus ir šalį paliko daugybė užsieniečių, tarp jų ir lietuviai. Po Antrojo pasaulinio karo lietuvių Liuksemburge praktiškai nebeliko.
Tarp pirmųjų naujųjų, Nepriklausomybės laikų, atvykėlių – Sigitos ir Nerijaus Parulių šeima. 1991 m. į Liuksemburgą dalyvauti Liuksemburgo architektų sąjungos konkurse pakviestas architektas Nerijus Parulis čia pasiliko, o po metų atsivežė ir šeimą. Ilgą laiką jie buvo bene vieninteliai Liuksemburgo lietuviai, o bendruomenės legenda tapęs Nerijus iki šiol tituluojamas pirmuoju Liuksemburgo lietuviu.
1991 m. rugpjūčio mėn. Liuksemburgas pripažino Lietuvos nepriklausomybę, 1992 m. liepos mėn. atkurti abiejų šalių diplomatiniai santykiai, ir Parulių šeimai, kaip vieninteliams Liuksemburgo lietuviams, paskutinį XX a. dešimtmetį teko atlikti šalies atstovų vaidmenį pačiuose įvairiausiuose susibūrimuose. „Susidūrėme su lietuvybės vakuumu – reikėjo pradėti nuo nulio. Tai buvo didžiulė atsakomybė. Gyvenome tarsi po padidinamuoju stiklu: juk pagal mūsų elgesį buvo sprendžiama apie Lietuvą. Nusprendėme dalyvauti visur ir visuomet taip, kad Lietuva Liuksemburge taptų ryški. Situacija reikalavo išmanyti daug ką: kultūrologiją, diplomatiją, terminiją, heraldiką, kalbas“, – pasakoja Nerijus. Nuo pirmos dienos pradėję mokytis liuksemburgiečių kalbos ir ilgainiui šalyje puikiai integravęsi Paruliai Liuksemburgą pažindino su lietuvių kultūra, o Lietuvą – su liuksemburgiečių.
Nuo 2001 m. dešimtmetį ėjęs Lietuvos garbės konsulo pareigas Nerijus Parulis, be kita ko, tarpininkavo rengiant dvišalę kultūrinio bendradarbiavimo sutartį ir dalyvavo organizuojant 2003 m. Liuksemburgo Didžiojo Hercogo vizitą Lietuvoje. Sigita Parulienė – garsi oftalmologė, sūnus Steponas, baigęs Sorbonos universitetą, kuria verslą Londone, o dukra Gintarė – puikiai penkiomis kalbomis, tarp jų lietuvių ir liuksemburgiečių, kalbanti rašytoja, režisierė ir aktorė. Gintarės Parulytės monospektaklis tragikomedija „Lietuvė-ateivė bananų šalyje“ (Lithualien in the land of bananas) pasakoja jos – tuometinės septynmetės – integracijos Liuksemburge istoriją.
Veikiausiai šią keturių asmenų šeimą galima laikyti stipria Liuksemburgo lietuvių bendruomenės užuomazga, ilgainiui išaugusią iki šiandieninės, daugiau kaip tūkstantį narių turinčios bendruomenės. Pradžioje bendruomenė augo iš lėto: gyventojų surašymo duomenimis, 2001 m. Liuksemburge gyveno 14 lietuvių, 2003 m. – 20, 2004 m. – 52. Itin sparčiai jų skaičius pradėjo augti nuo 2004-ųjų – pirmųjų Lietuvos narystės Europos Sąjungoje metų, kai į šalį ėmė plūsti ES institucijų tarnautojų konkursus įveikę lietuviai ir jų šeimos. Liuksemburge veikiančiuose Europos Komisijos generaliniuose direktoratuose, Europos Parlamento administracijoje, Europos Sąjungos Teisingumo Teisme, Audito Rūmuose, Europos investicijų banke, NATO padalinyje dirba gausus būrys lietuvių: aukštos kvalifikacijos vertėjų, teisininkų, auditorių, įvairių kitų sričių specialistų.
Liuksemburgui panaikinus laisvo darbo jėgos judėjimo apribojimus asmenims iš naujųjų ES šalių narių, dirbti privačiame (daugiausia – finansų, bankininkystės, IT) sektoriuje atvyko nemažai jaunų, gabių ir perspektyvių lietuvių. 2011–2020 m. tautiečių skaičius nuolat didėjo. Todėl šiandien Liuksemburgo lietuvių profesijų spektras kur kas platesnis: pas lietuvius galite gydytis dantis ir akis, kirptis ir kitaip gražintis, lietuviai padarys remontą ir sutaisys kompiuterį, sukurs ir pasiūs šventinį drabužį, patars buhalterinės apskaitos ir teisiniais klausimais, pagidaus Liuksemburgo mieste ir apylinkėse.
2005 m., kai lietuvių skaičius Liuksemburge peržengė šimtuką, ėmė ryškėti susibūrimo ir informacijos sklaidos poreikis. Vis dažniau ieškota pagalbos darbo, kraustymosi, įsikūrimo ir panašiais klausimais. Todėl netrukus atsirado interneto svetainė www.lietuva.lu, kurią sukūrė ir iki šiol administruoja vienas iš pirmųjų į ES institucijas atvykusių lietuvių teisininkas Žilvinas Bubnys. Dabar, be šios svetainės, veikia ir kelios Facebook grupės – Liuksemburgo lietuvių, lietuvių jaunimo, žygeivių, skaitytojų ir kt.
2005–2006 m. sparčiai augusios bendruomenės reikmės vertė mąstyti apie veiklos formalizavimą. 2007 m. lapkričio 26 d. įsteigta ne pelno asociacija Liuksemburgo lietuvių bendruomenė (oficialus pavadinimas – La communauté des lituaniens au Luxembourg). 2007–2012 m. bendruomenei pirmininkavo Žilvinas Bubnys (valdybos nariai: Ž. Breivė, N. Parulis, A. Razauskas ir R. Šarkauskienė), 2012–2018 m. Eglė Jurienė (valdybos nariai: R. Astrauskas, Ž. Breivė, I. Karaliūtė, N. Parulis, V. Šulcas), nuo 2018 m. – Aleksandras Čyras (valdybos nariai: Ž. Breivė, I. Klein, J. Švedkauskaitė, R. Virbalis).
Susikūrus oficialiai bendruomenei lyg iš gausybės rago pasipylė idėjų ir renginių, padedančių puoselėti lietuvybę, kurti tradicijas, viešinti Lietuvos kultūrą ar tiesiog susiburti pabendrauti, susipažinti, pasidalyti idėjomis: nuo 2004-ųjų kasmet drauge švęstos Joninės ir Užgavėnės, vyko Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios minėjimai, lietuviškos Kalėdų eglutės ir mokslo metų pradžios šventės vis gausėjančiam lietuviukų būriui, koncertai ir spektakliai jų tėveliams. Surengtas literatūros kamerinių vakarų ciklas – Liuksemburge apsilankė keliolika Lietuvos poetų ir rašytojų (K. Navakas, A. A. Jonynas, D. Kajokas, R. Rastauskas, G. Radvilavičiūtė, D. Čepauskaitė, A. Marčėnas, S. Parulskis, J. Erlickas, V. Braziūnas, K. Sabaliauskaitė ir kiti). Liuksemburge muzikavo A. Mamontovas, D. Montvydas, R. ir S. Zubovai, D. Razauskas, J. Šeduikytė, G. Jautakaitė, legendiniai chorai „Ąžuoliukas“ ir „Dagilėlis“, teatro scenoje pasirodė J. Onaitytė, N. Narmontaitė, I. Dapkūnaitė, R. Kazlas, tapybos ar monumentaliosios dailės kūriniais ne tik lietuvius, bet ir liuksemburgiečius įkvėpė V. Marcinkevičius, V. Lingys, Ž. Kempinas, V. Žukas, E. Rudinskas, U. Žilytė, O. Jablonskis, D. ir J. Penkinski, taip pat – kuriančių Liuksemburgo lietuvių grupė „LitArtLux“. Pastaraisiais metais pradėtos rengti diskusijos integracijos Liuksemburge, pilietybės išsaugojimo, pilietiškumo ugdymo ir kitomis aktualiomis temomis, įvyko keli susitikimai su užsienio reikalų ministru, LR Seimo nariais, kitais politikais. Visų renginių nė nesuminėsi…
Didžiulė Lietuvos kultūros viešinimo akcija vyko 2013 m., kai Lietuva pirmininkavo Europos Sąjungos Tarybai. Tuomet Europos Komisijos būstinėje Liuksemburge, kur dirba visų ES valstybių narių atstovai, o posėdžiuose ir konferencijose lankosi delegacijos iš viso pasaulio, surengtas solidus Lietuvos menininkų parodų ciklas, pradedant A. Sutkaus fotografijomis ir baigiant S. Eidrigevičiaus plakatais.
Ryšius su bendruomenės valdyba palaiko ir prie jos iniciatyvų prisideda Lietuvos garbės konsulai. 2001–2010 m. šias pareigas ėjo architektas Nerijus Parulis, nuo 2010 m. jas eina liuksemburgietis Robert’as Wageneris. Lietuvai Liuksemburge atstovauja Lietuvos Respublikos ambasada Briuselyje (Belgija). Ligšioliniai ambasadoriai Nijolė Žambaitė, Gediminas Varvuolis ir Rita Kazragienė, konsulai ir visas ambasados kolektyvas negailėjo dėmesio ir Liuksemburgo lietuviams: bendromis jėgomis surengta ne viena konsulinė misija ir šventė, padėta bėdos ištiktiems tautiečiams. Visavertė partnerystė – taip bendruomenės santykius su ambasada ir Lietuvos užsienio reikalų ministerija yra apibūdinusi buvusi bendruomenės pirmininkė E. Jurienė.
Palaikomi ryšiai ir su kaimyninių šalių – Belgijos, Vokietijos, Prancūzijos – lietuvių bendruomenėmis: keičiamasi informacija apie lietuviškus renginius, kooperuojamasi juos organizuojant. Liuksemburgo lietuvių bendruomenė aktyviai dalyvauja Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) veikloje. Mūsų bendruomenės narys Rytis Virbalis atstovauja visai Vakarų Europos lietuvių bendruomenei LR Seimo ir PLB komisijoje. Be to, jis ir Aleksandras Čyras yra PLB seimo nariai.
Kasmet liepos 6 d., solidarizuodamiesi su viso pasaulio lietuviais, Liuksemburgo lietuviai gieda „Tautišką giesmę“, o 2019 m. drauge su estais ir latviais paminėtas Baltijos kelio 30-metis galbūt nuties kelią naujai tradicijai – kasmetiniam Baltijos šalių atstovų susibūrimui.
Didelė dalis tiek ES institucijose, tiek privačiajame sektoriuje ar savarankiškai dirbančių lietuvių – jauni, neseniai mokslus baigę specialistai, tad natūralu, kad bendruomenės narių skaičių sparčiai gausino ir jau Liuksemburge gimę mažieji lietuviukai. 2001 m. čia gyveno vos trys 0–19 m. amžiaus lietuvių tautybės asmenys, 2011 m. jų buvo jau 129, 2017 m. – 239, 2020 m. – 266.
Vis daugiau tiek lietuviškų, tiek mišrių šeimų ėmė rūpėti, kad mažieji jų nariai nepamirštų lietuvių kalbos, pažintų tėvų ir senelių kultūrą. Liuksemburge veikiančioje ES institucijų tarnautojų vaikams skirtoje Europos mokykloje pradinukai nuo 2019 m. gali visų dalykų mokytis lietuvių kalba. Tačiau teisę leisti savo vaikus į šią mokyklą turi ne visi atvykėliai lietuviai. Todėl kelios iniciatyvios mamos 2016 m. įsteigė šeštadieninę lituanistinę mokyklėlę „Avilys“, kurioje rengiamos stovyklos, lietuvių kalbos, aplinkos pažinimo, istorijos, Lietuvos pažinimo, muzikos ir šokių pamokėlės 1,5–12 m. vaikams. Penktus metus gyvuojančiame „Avilyje“ šiuo metu mokosi per pusšimtį mokinukų, dirba šeši mokytojai. Kol mažieji užsiėmę pamokėlėse, vyksta specialūs užsiėmimai jų tėvams: pavyzdžiui, tėčiai ir mamos iš mišrių šeimų mokosi lietuvių kalbos. Čia veikia ir bibliotekėlė.
2020 m. kovo mėn. pirmąjį gimtadienį šventė Liuksemburgo lietuvių kultūros klubas, priklausantis gausiai ES institucijų laisvalaikio klubų šeimai. Šio kelias dešimtis narių vienijančio klubo tikslas dvejopas: puoselėti lietuvių kultūrą – muziką, dailę, literatūrą, teatrą, kiną, tradicinius amatus ir pan. – savo pačių malonumui ir pristatyti ją daugiakultūrei Liuksemburgo visuomenei.
Liuksemburgas – ne tik viena iš ES sostinių, bet ir Europos finansinių paslaugų centras, traukiantis ir šios srities specialistus lietuvius. Aleksandras Čyras drauge su bendraminčiais iš Briuselio yra subūręs investuotojų klubą „MAM Investment Club“. Keliolika oficialių narių iš įvairių ES šalių ir JAV ir keliasdešimt finansais, investicijomis, ekonomika, naujomis technologijomis besidominčių bendraminčių jungiantis klubas yra profesionalų klubų tinklo Global Lithuanian Leaders narys.
Keli bendruomenės atstovai priklauso Rytų ir Vidurio Europos kino festivalio „CinEast“ organizacinei grupei. Šiame festivalyje kasmet galime išvysti lietuviškų filmų, pabendrauti su lietuviais režisieriais, aktoriais ar prodiuseriais. 2019 m. Lietuva buvo festivalio garbės viešnia, tad bendruomenė dar labiau sutelkė jėgas, kad lietuviški filmai būtų patraukliai pristatyti, o festivalio svečiai galėtų paragauti lietuviškų skanumynų.
Lietuvius Liuksemburge buria ir sportas. Krepšinis ir futbolas – dvi itin daug gerbėjų turinčios sporto šakos – pritraukė pakankamai sportininkų mėgėjų, kad būtų galima suburti lietuvių komandas. Krepšinio fanams užteko energijos ir entuziazmo, subūrus komandą „Baltai“, ne tik kas savaitę drauge treniruotis ir varžytis su vietos komandomis Liuksemburgo krepšinio čempionatuose, bet taip pat kelerius metus Kovo 11-osios proga rengti turnyrą šmaikščiu pavadinimu „neLKL“, pritraukdavusį lietuvių komandas iš kaimyninių šalių ir net Lietuvos. Ir krepšinio komanda „Baltai“, ir futbolo komanda „ĄžuoLIUKS“ kelis sezonus vyko varžytis ir į jau keliolika metų rengiamas lietuvių sporto žaidynes „BeLux“ (vėliau – „BeNeLux“) Briuselyje, kurias iš pradžių organizavo Belgijos ir Liuksemburgo lietuvių bendruomenės, Lietuvos atstovybių prie NATO ir Europos Sąjungos darbuotojai, vėliau prisijungė ir Nyderlandų lietuvių bendruomenė. Šios kasmet birželio mėn. vykstančios dviejų dienų mėgėjų žaidynės pritraukia kelis šimtus krepšinio, futbolo, tinklinio, lauko teniso, stalo teniso, plaukimo, kėglių, bėgimo ir kitų sporto šakų mėgėjų.
Lietuva – aktyvi kiekvieną pavasarį Liuksemburgo mieste vykstančio Migracijos, tautų ir kultūrų festivalio („Festival des migrations, des cultures et de la citoyenneté“) dalyvė. Čia darbščiausi bendruomenės nariai ir geriausios šeimininkės viešina lietuvių kulinarinį paveldą, nacionaliniais kostiumais žadina publikos smalsumą, traukia instagramininkų dėmesį, kviečia įsigyti lietuvių amatininkų ir menininkų darbų. Prieš Kalėdas ateina laikas tradicinei tarptautinei labdaros mugei „Bazar International“. Bendrame Lietuvos, Latvijos ir Estijos stende pluša būrys tautiniais kostiumais pasipuošusių savanorių, prekiaujama lietuviškais meno kūriniais ir tautodailės dirbiniais, tradicinių valgių ir gėrimų siūlo abiejų šių festivalių Lietuvos stendo siela Ramunė Šarkauskienė ir jos nepralenkiama šeimininkių komanda. Eilė prie cepelinų ar balandėlių čia išsirikiuoja iš anksto. Liuksemburgo gyventojai neįsivaizduoja metų pabaigos be šio festivalio: čia suplūstama pirkti kalėdinių dovanų ir degustuoti įvairiausių Liuksemburge gyvenančių tautų nacionalinių patiekalų. Šios mugės labdarą 2016 m. yra gavusi ir Lietuvos organizacija – labdaros ir paramos fondas „Rugutė“.
Tarp kitų bendruomenės labdaros iniciatyvų – natūrinė parama Barstyčių vaikų namams, Lietuvos miestelių ir kaimo bibliotekų rėmimas, jau tradiciniu tapęs Lietuvos aklųjų bibliotekos rėmimas, parama lietuviškomis knygomis Liuksemburgo kalėjime kalintiems lietuviams ir t. t.
Oficialiu Liuksemburgo lietuvių sielovadininku br. kunigas Benediktas Jurčys (OFM) paskirtas tik 2020 m., bet jau kone dešimtmetį kelių bendruomenės entuziastų dėka Liuksemburge rengiami Advento vakarai ir Gavėnios rekolekcijos, lietuviškos mišios, gyvuoja moterų ir vyrų maldos grupės, krikščioniška šeimų (porų) grupė. Ne kartą Liuksemburgo lietuvius lankė ir mišias aukojo kunigai J. Sasnauskas, K. Dvareckas,
A. Šimkus, Ž. Treinys ir kiti. Aktyvų lietuvių katalikų jaunimą (10–16 metų moksleivius) nuo 2017 m. Liuksemburge kviečia burtis pal. T. Matulionio ateitininkų kuopa. Susitikę ateitininkai dalijasi idėjomis, gilina Lietuvos istorijos žinias, aptaria aktualijas, planuoja kuopos veiklą, meldžiasi, žaidžia, iškylauja, mini šventes, stovyklauja. Ateitininkai prisideda ir prie Liuksemburgo jaunimo savanoriškų iniciatyvų (pavyzdžiui, medžių sodinimo akcijos).
Jauna, vos kelioliktus metus skaičiuojanti Liuksemburgo lietuvių bendruomenė yra unikali: didelė dalis Liuksemburgo lietuvių yra daugiakalbiai, išsilavinę, aukštos kvalifikacijos specialistai, į Liuksemburgą atvykę dirbti aukščiausioje profesinėje lygoje – Europos Sąjungos institucijose, NATO, tarptautinėse organizacijose, visame pasaulyje žinomose audito, finansinių paslaugų ir kitose įmonėse, advokatų kontorose. Tad ją turbūt būtų galima drąsiai vadinti nutekėjusių protų bendruomene. Drauge tai – itin pilietiška ir nuo Lietuvos reikalų nenutolusi bendruomenė. Tą rodo rekordiškai aukštas Liuksemburgo lietuvių dalyvavimas pastaruosiuose Seimo rinkimuose ar aktyvumas Lietuvai skirtose labdaros iniciatyvose. Tai ir kosmopolitiška bendruomenė, kurioje gausu jaunų mokslus užsienyje baigusių profesinių nomadų, vadinančių save pasaulio piliečiais ir nebūtinai jaučiančių poreikį burtis tautiniu pagrindu. Tai ir Lietuvos vardo, jos kultūros sklaidos bendruomenė, turinti ne vieną ir ne kelis, o keliasdešimt entuziastų, savanoriškai, neatlygintinai dirbančių ir savo laisvalaikį skiriančių tam, kad Lietuvos vardas Liuksemburge būtų girdimas.
Į klausimą, kas aš – laikinas atvykėlis, išeivis, emigrantas, diasporos dalelė, pasaulio pilietis, lietuvis širdyje ar tik pase, – kiekvienas bendruomenės narys turbūt atsakytų savaip. Tačiau kad ir kaip save apibūdintume, mus visus jungia bendros šaknys. O daugumą – dar ir prielankumas nacionaliniam Liuksemburgo – mažumu ir istorija savotiškai panašaus į Lietuvą – šūkiui „Mir wëlle bleiwe wat mir sinn“ („Mes norim likti tuo, kas esam“).